Kasmet Turkijoje rengiamos šventos Ramadano šventės, kurioms skirti beveik visi gyventojai. Šios šimtmečių senumo tradicijos laikomasi visame islamo pasaulyje, tačiau kiekviena šalis šią šventę švenčia savaip. Turkijoje ramadanas švenčiamas ypač ryškiai, tai ne tik griežtas pasninkas, bet ir žmonių tarpusavio pagalba, dvasinis apsivalymas, precedento neturintis dosnumas, poilsis ir pramogos.
Ramadanas yra devintasis musulmonų kalendoriaus mėnuo. Islamo kalendorius susideda iš dvylikos mėnulio mėnesių ir turi 354 (355) dienas. Remiantis Saulės kalendoriumi, kiekvienais metais musulmonų kalendoriaus datos perkeliamos dešimčia dienų į priekį. Pagal tai apskaičiuojama šventoji ramadano šventė.
Pagrindinis šventės įvykis yra pasninkas, trunkantis visą šventą mėnesį, trisdešimt dienų. Per šį laiką visi musulmonai nuo aušros iki saulėlydžio susilaiko nuo alkoholio vartojimo, valgymo, vaistų vartojimo, rūkymo ir sekso. Pasninkas baigiasi vakare, todėl musulmonai gali valgyti ir gerti iki kito ryto.
Ramadano metu žmonės turėtų būti atitraukti nuo kūno poreikių ir patenkinimo, visą dėmesį sutelkdami į Dievą ir savo sielą, išmokti savitvardos ir kantrybės. Pasninkas taip pat reiškia pajausti, kaip jaučiasi nepasiturintys ir alkani, ir suprasti viso to, ką turite ir suprantate, vertę.
Turkijoje, dar prieš prasidedant ramadanui, prasideda pasiruošimas atostogoms. Pirmiausia atliekamas bendras valymas darbo biuruose ir apartamentuose, perkama, norint paruošti vakarienę norint pasninkauti. Kartu reikėtų atsižvelgti į vargšų padėtį, kuriems padeda kaimynai, giminaičiai ir valstybė. Yra patiekalų, būdingų išskirtinai ramadanui - pide (plokščia duona su nigella), gyllach (pieno desertas).
Manoma, kad svečiai bus kviečiami į greitą vakarienę; namų durys pagal seną tradiciją lieka neužrakintos, jei atvyksta netikėti svečiai. Visi staiga gali prisijungti prie vakarienės, nepaisant statuso ir religijos - tai rodo, kad Turkijos visuomenėje nėra klasių nesantaikos. Ramadano rytas prasideda valgiu prieš saulėtekį, kad gyventojai neužmigtų, yra specialių šauklių, kurie visus žadina garsiomis dainomis ir mušdami didelį būgną.
Bet ne tik pamaldos ir maistas sudaro šventąjį ramadaną, ši šventė taip pat siejama su turtingu kultūriniu gyvenimu, kuris grindžiamas tikėjimo ir Dievo tarnyba. Verta paminėti mahyu - lengvi užrašai, pakabinti tarp mečetės minaretų. Jie vaizduoja išmintingus žodžius ir įvairius piešinius, jų spindesį papildo patrankos šūviai, skelbiantys apie „Iftar“atėjimą, o tai reiškia, kad galite pradėti vakarienę.
Vakare žmonės vaikšto po miestą, kur rengiami įvairūs muzikiniai susitikimai, spektakliai ir teatro pasirodymai. Šešėlių teatras „Karagez“ir „Khajivat“, tradicinis gatvės teatras „Orta oyunu“- visa tai labai jaudina vaikus ir suaugusiuosius. Turkai deda visas pastangas, kad šis menas būtų išsaugotas originaliu ir nepažeistu pavidalu.
