„Lita“(angl. „Litha“) yra senovės Europos vidurvasario šventė. Ji švenčiama vasaros saulėgrįžoje (birželio 20–21 d.), Kai saulė pasiekia piką. Skirtingomis Europos kalbomis ši diena gali turėti skirtingus pavadinimus: Lita, Ligo, Vasarvidis, Vidurvasaris, Vidurvasario diena, Kupala.
Istoriškai ši šventė siejama su keltų tradicija. Tarp senovės Britanijos keltų tautų Lita buvo viena iš aštuonių didžiųjų metų rato švenčių, simbolizuojančių besikeičiančius gamtos sezonus, veikiamus Saulės judėjimo aplink Žemę.
Pagoniškoje tradicijoje daugybė įsitikinimų yra susiję su Vidurvasario diena. Manoma, kad tai ypatinga naktis metuose, kai anapusinės jėgos yra galingiausios ir gali pasireikšti įprastame gyvenime. Šventės ritualizmas aiškiai rodo su ja susijusį Saulės kultą. Neatsitiktinai pagrindinę šventės vietą užima įvairios ritualinės ugnies formos: laužai, fakelai, žvakės, ugnies ratai.
Ypatinga reikšmė buvo teikiama šventinių laužų lankstymui. Malkos ar krūmai buvo renkami iš anksto, o kai kuriose šalyse tam buvo galima naudoti tik tam tikrų rūšių medžius. Visų pirma Prancūzijoje ir Valensijoje ivanų gaisrams, be įprastų malkų, tradiciškai buvo pridedamos gervuogių šakos. Ugnis ugniai taip pat buvo gauta specialiu, „švariu“būdu, naudojant trintį ar didinamąjį stiklą.
Šiuolaikinėje neopaganų tradicijoje laikomi Vidurvasario dienos simboliai: ugnis, Saulė, amalas, ąžuolo lapai, laužai ir elfai-fėjos. Šventiniams altoriams papuošti plačiai naudojamos natūralios gėlės, kvapnūs mišiniai, kriauklės, vasaros vaisiai, taip pat meilės amuletai ir simboliai. Paprastai švenčiantys Lita namus puošia žaliomis šakomis, vainikais ir šviežių gėlių girliandomis. Šiai šventei būtini augalai yra jonažolė, pankolis, beržas, baltosios lelijos, kiškio kopūstai.
Ilgus šimtmečius, Litos šventės metu, jie tradiciškai rinko kvapnias ir gydomąsias žoleles, šoko ratu ir organizavo ritualines apeigas. Vakarais, sutemus, buvo rengiamos žibintuvėlių procesijos ir uždegami šventiniai laužai. Vasaros saulėgrįžos naktis buvo laikoma tinkamiausiu laiku būrimui, būrimui ir bendravimui su dvasiomis.
Svarbus ritualas buvo peršokimas per šventinį laužą, kuriam buvo priskirtos ypatingos magiškos galios. Remiantis senovės žmonių idėjomis, tokie šuoliai ne tik padėjo išvalyti dalyvius, bet ir galėjo apsaugoti ir klestėti šeimą ištisus metus.
