Nei viena žiemos pramoga nėra baigta nepadarius sniego senio ar moters. Įdomu tai, kad vardas „sniego moteris“vartojamas tik Rusijoje. Europos šalyse sniego senis priklauso vyriškajai lyčiai, o iš pradžių pats žodis kilo iš Vokietijos. Vokiškai jis vadinamas schneeman, angliškai - sniego senis, kuris reiškia „sniego žmogus“.
Tradiciškai sniego senis gaminamas iš trijų sniego gniūžtių. Vietoj rankų jis gali turėti šakelių. Nosis pagaminta iš morkų ar varveklių, o ant galvos uždedamas kibiras.
Pasak legendos, sniego senį pradėjo naudoti Pranciškus Asyžietis. Būtent jis tikėjo, kad „Bigfoot“sukūrimas padeda kovoti su piktosiomis dvasiomis ir demonais. Sniego senio „rankoje“esanti šluota buvo savotiškas sargybinio ginklas, kuriuo jis galėjo išsklaidyti piktąsias dvasias.
Sniego senis dažniausiai buvo lipdomas šalia namo ir bandė papuošti girliandomis, daržovėmis ar nereikalingais namų apyvokos daiktais. Morkų nosis buvo skirta dvasioms, atsakingoms už gerą derlių. Panašiai tai galėtų būti vertinama kaip savotiškas aukojimas. Rumunijoje ant sniego senio kaklo visada buvo pakabinta česnako girlianda. Buvo tikima, kad tai atneš sveikatos ir išgelbės šeimą nuo vampyrų, vilkolakių ir kitų žvėrių.
Rusijoje sniego seniai buvo gerbiami nuo pagonybės laikų. Buvo manoma, kad jie yra žiemos dvasios ir gali būti paprašyti pagalbos. Motina Zima arba sniego moteris pasirodė rusų pasakų dėka, o ji, kaip ir Snieguolė, buvo padaryta iš sniego.
Ar sniego senis visada malonus?
Yra legendų, kad sniego senis gali būti visai ne mielas mažas žmogus, kad jis gali kelti grėsmę kiekvienam sutikusiam. Remiantis šiomis legendomis, sniego senelių gaminimas per pilnatį buvo griežtai draudžiamas. Tokiu laikotarpiu sniego seniui taip pat nebuvo įmanoma duoti šluotos. Jei taip atsitiktų, sniego žmogus turėjo būti nedelsiant sunaikintas iki vidurnakčio, kitaip jis galėjo ateiti pas žmogų košmaruose ir atimti iš jo jėgas bei sveikatą, energiją.
