Totorių vestuvių ceremonijos visada išsiskyrė savo grožiu ir įvairove. Žinoma, mūsų laikais ne visi totoriai laikosi savo protėvių papročių. Nepaisant to, daugelis žmonių, ypač kaimo gyventojai, stengiasi, kad jų vestuvės vyktų pagal tas pačias taisykles, kaip ir daugelio jų protėvių kartų.
Pasirengimas vestuvėms
Totaras, kuriam patiko mergina, pasiuntė piršlį savo tėvams (kurie turėjo pavadinimą „yauchy“), kurį lydėjo vienas iš vyresnių giminaičių, kad galėtų atstovauti vaikino interesams ir ketinimams. Tėvų sutikimo atveju, klausimai apie vestuvių datą, svečių skaičių, kraitį, kurį gaus nuotaka, ir kalymo suma, kurią jaunikis turės sumokėti būsimam uošviui ir motinai. -įstatymai buvo nedelsiant aptarti. Tai buvo labai svarbu.
Nuo tos akimirkos nuotaka turėjo neoficialų, tačiau garbingą „yarashylgan kyz“titulą - „ištekėjusi mergina“.
Totorių jaunikio šeimai surinkus kalymą ir nupirkus dovanų bei papuošalų nuotakai ir jos artimiesiems, o nuotakos šeimai baigus ruošti kraitį, buvo įvykdytas vestuvių ritualas. Būsimas vyras priešais jį turėjo būti tėvų namuose, o nuotaka su artimų draugų kompanija - vadinamojoje „kiyau ey“(„jaunikio namuose“). Tokia patalpa gali būti, pavyzdžiui, artimųjų namai.
Kaip vyko vestuvės: tradicijos ir istorija
Paskirtu laiku visi vestuvių šventės dalyviai rinkosi į nuotakos tėvų namus, kur jau buvo padengti stalai su nacionalinės virtuvės patiekalais. Mula atliko vestuvių ceremoniją pagal musulmonų kanonus. Vestuvių nakties lova buvo pagaminta kiyau hey. Tai turėjo atlikti jos pašventinimo apeigą - „uryn kotlau“. Tam svečiai iš nuotakos pusės, įskaitant vyrus, palietė lovą arba atsisėdo ant jos.
Kiekvienas šios ceremonijos dalyvis turėjo palikti šiek tiek pinigų specialiam patiekalui.
Jaunikis, norėdamas patekti pas nuotaką, kuri jo laukė kiyau hey, turėjo atsakyti į daugybę klausimų ir iškęsti bandymus, norėdamas parodyti savo sumanumą, kuklumą, reakcijos greitį. Jis taip pat sumokėjo išpirką („kiyau akchasy“).
Kitą rytą jauna pora nuėjo į pirtį. Tada buvo atliktas ritualas „arka seyu“- „nugaros glostymas“. Jauna žmona kambaryje, kur susirinko tik moterys, atsiklaupė kampe, atsukta į sieną ir dainavo liūdną dainą, apraudodama savo buvusį nerūpestingą gyvenimą. Savo ruožtu moterys priėjo prie jos, glostė nugarą, guodė ir patarė, kaip elgtis santuokoje.
Praėjus savaitei po vestuvių vyras turėjo grįžti namo pas tėvus. Žmona apsistojo tėvų namuose, tačiau kas vakarą pas ją ateidavo vyras. Tai tęsėsi tol, kol vyras baigė statyti namą arba sumokėjo žmonos tėvams visą kalimo sumą.
Susituokusiai porai persikėlus į savo namus, prasidėjo antroji vestuvių puota („kalyn tuy“), prieš kurią žmona turėjo atlikti naujųjų namų pašventinimo apeigą, pabarstyti kampus ir pamatus.
